English (United Kingdom)Lithuanian
Facebook Image
Biglių veislės standartas

Biglių vardo kilmė aiškinama labai įvairiai: iš senovės anglų žodžio „beagle", keltų „beag" ir senovės prancūzų „begh". Šį pavadinimą galima būtų suprasti kaip „mažas". Kiti autoriai vardą sieja su dabartinės prancūzų k. žodžiu „beugler "- kaukti visa gerkle. Ir dar: akivaizdu, kad bigliai - karalių šunys. Henrikas VIII (1509-1547 m.) augino juos savo dvare, jo dukra Elžbieta I (1533-1603 m.) buvo didžiausia šių šunų patronė. Ji vertino miniatiūrinius, vadinamuosius Elžbietos biglius arba Pocket (kišeniniai bigliai). Kunigaikštis Albertas, karalienės Viktorijos vyras, laikė biglius Vindsoro pilyje, o Prancūzijos karalius Liudvikas XIII gavo šių šunų iš Škotijos didikų. Kadangi bigliai dažniausia medžiojo zuikius, juos dar vadino rabbitbeagle, rabbiter arba Dwarfbeagle.

Anglijos mažieji skalikai

Pirmą kartą „Beagle" vardas paminėtas 1475 m. leidinyje „The Squire of Low Degrees", kuriame aprašomas anglų turtuolių gyvenimas. Pasak šio leidinio, beagle - nedidukas skalikas. Iš kur Didžiojoje Britanijoje galėjo atsirasti šių šunų? Senovės graikų poetas Ksenofontas (400 m. pr. Kristų) irgi rašė apie mažaūgius skardžiabalsius skalikus. Gal tai ir buvo dabartinių biglių protėviai, su karingųjų romėnų laivais patekę į Britų salyną.

Be abejo, senųjų laikų bigliai nebuvo panašūs į dabartinius. Per keletą šimtmečių jie gerokai pakito, o anglų aristokratų numylėtiniais tapo XVI amžiuje. Tais laikais karalienė Elžbieta I išvedė visai mažų, nesiekiančių net 20 cm, sveriančių 6-8 kg biglių. Vykdami į karališkąją medžioklę, juos tupdydavo į krepšius ir kabindavo ant arklio šonų. Tuomet niekam nešaudavo į galvą laikyti vieną ar porą skalikų - šunidėse amsėjo dešimtys skardžiabalsių. Pagrindinis mažiukų skalikų veisimo kriterijus - į krepšį reikia sutalpinti septynis bigliukus. Atjojus į medžioklės plotus, bigliai nepavargdami 3-4 valandas varydavo zuikius. Sako, jie nepavargtų ir pusdienį taip darbuotis.
Iki XIX a. anglai vis tobulino šią veislę. 1879 m. jie pristatė kalytės Barmaid aprašą, kuris bemaž atitinka ir dabartinio biglio standartą. 1877 m. Alexandra-Palace bigliai pirmąkart dalyvavo šunų parodoje, o praėjus trylikai metų, buvo įkurtas Biglių mylėtojų klubas. 1891 m. pradėjo veikti Harjerų ir biglių savininkų asociacija (Association of Masters of Harriers and Beagles). Klubo įkūrimas paskatino galutinai nušlifuoti veislės standartą. Tuo metu vis dar buvo veisiami trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai bigliai, bet, laikui bėgant, išliko tik trumpaplaukiai.

XIX a. antroje pusėje bigliai pasirodė Prancūzijoje, kur tapo viena populiariausių veislių. Deja, Pirmasis pasaulinis karas praretino gausų skalikų būrį. Štai kodėl 1920 m. pirmojoje pokarinėje šunų parodoje nepasirodė nei vienas biglis. Ir 1945 m. šunų parodoje po Antrojo pasaulinio karo vėlgi užregistruotas tik vienas biglis. Išskirtinio dėmesio veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai pradėti eksportuoti į JAV, kur tapo itin populiarūs (pirmasis biglis šį kontinentą pasiekė 1884 m.).

Viską pamatyti, visur suspėti
Biglis - tai šuo, kurį pastebi visi. Jo laikysena, vertės pajautimas nepalieka abejonių: aš, biglis, esu nepaprastas! Švelnus žvilgsnis, ilgos, apvalėjančios ausys, žaismingai iškelta uodega baltu galiuku, tvirtas, raumeningas kūnas -pro tokį nepraeisi... Ir nesuabejosi, ar kilmingas. Jis išskirtinis. Net tupi kažkaip ypatingai, šonu. Ir miega dažniausia ant nugaros, pasidėjęs galvą ant šeimininko pagalvės. Ant pagalvės? Taip! Mat šeimininkų ryžtas išmuštruoti šį plevėsą išblėsta, vos šis pažvelgia meiliomis akimis...

Iš prigimties biglis yra medžioklis. Šis nedidelio ūgio, tvirtas šuo medžioja smulkius žvėrelius. Gali darbuotis ir miške, ir laukuose, kur labai sunku nepamesti ratais sukančio ilgaausio pėdsakų. Gerai atlikti savo darbą bigliui padeda puiki uoslė, atkaklumas bei ištvermė. Juk kiekvienas skalikas privalo aptikti, pakelti žvėrį bei varyti jį link medžiotojų. Medžioklės įkarštyje pagautas azarto biglis ima garsiai skalyti. Jo balsas pakelia žvėrį ir padeda medžiotojui susivokti, kurioje pusėje aptikti pėdsakai. Patyrę medžiotojai iš biglių skalijimo tembro nustato, kokį laimikį keturkojis pagalbininkas gena! Nemažai medžioklinių šunų, siekiant, kad jų ūgis būtų mažesnis, galūnės ir sąnariai tvirtesni, turi biglių kraujo. Kaip medžiokliniai šunys bigliai yra labai patikimi ir rišlūs (nesiblaško, seka vieno žvėries pėdsakais). Bigliai dažniausia medžioja būriu, būtent kolektyvinis darbas suformavo nepriekaištingą biglių būdą. Todėl sakoma, kad draugiškumas - išskirtinis biglių bruožas. Būryje nusistovėjus hierarchijai, šuniukai netgi ėda iš vieno dubens ir nerodo jokio priešiškumo. Jau nekalbant apie tai, kad šeimininkui leidžia viską: atimti mėgstamą kaulą, stumtelti ne vietoj atsigulusį. Auginant biglį, galioja bendrosios šunų auklėjimo taisyklės - jauno šuniuko brendimo metu svarbu parodyti, kad šeimoje jis užima žemiausią hierarchijos laiptelį. Biglis smalsus ir drąsus. Nauja aplinka, žmonės, daiktai - viskas įdomu, visur kiša nosytę. Išdaigos ir nuotykiai yra nuolatiniai jo palydovai: viską pamatyti, visada suspėti, visur dalyvauti! Linksmas, atlapaširdis, nuoširdus, paprastas, akimirksniu atleidžia skriaudą. Neįmanoma jo nemylėti! Tačiau jis be išlygų nevykdys komandų, o paleistas nuo pavadėlio, džiaugsis laisve ir nesekios iš paskos, jo akys švyti: "Esu laimingiausias! Pašėlkime!" Biglio meilės priepuoliai dažni, bet jis visuomet išlieka orus. Prisiartinęs, atsitūps ne bet kaip, o ant jūsų kojų arba priglus šonu. Sausa šeimininko nosis, biglio nuomone, taip pat „šaukiasi" priežiūros. Negalima laižyti nosies? Tuomet tiks delnas! Neliesti delno?! Tuomet švelniai lyžtelsiu batukus!

Mažasis skalikas iš prigimties yra būrio, šeimos šuo, todėl vienas liūdi. Šis draugiškas šunelis, nepaisant tvirto sudėjimo, netinka namų apsaugai, nes yra nuoširdžiausias visų draugas!

Sutrumpintas standartas

Patvirtintas 2000 07 24, galiojančio standarto paskelbimo data - 1987 06 24.
VI grupė, 1.3 poskyris, nr. 161.
BENDRA IŠVAIZDA: tvirtas, kompaktiškas, negrubiai sudėtas.
ELGESYS IR TEMPERAMENTAS: linksmas medžioklis šuo, medžiojantis uoslės pagalba, dažniausia medžioja zuikius. Pasitiki savimi, aktyvus, ištvermingas ir ryžtingas. Budrus, protingas ir temperamentingas. Draugiškas ir judrus, neagresyvus, nebaikštus.
GALVA: vidutinio ilgio, stipri, tačiau negrubi; kalių - smulkesnė , antakiai nesuraukti, galva be raukšlių.
KAUKOLĖ: lengvai išgaubta, vidutinio pločio, priekaktis nedidelis.
PAKAKTYS: ryškus, dalija atstumą tarp pakaušio ir nosies galo į visiškai lygias dalis.
NOSIS: plati, pageidautina juoda, tačiau šviesesnių spalvų šunims leidžiama ir šviesesė pigmentacija, šnervės plačios.
SNUKIS: be odos nuokarų.
LŪPOS: pakankamai prigludusios.
ŽANDIKAULIAI IR DANTYS: žandikaulis tvirtas, taisyklinga, žirkliška sankanda.
AKYS: tamsiai rudos arba rausvai rudos, pakankamai didelės, neįdubusios ir neiššokusios, žvilgsnis švelnus, malonus.
AUSYS: ilgos, apvalėjančios, beveik siekia nosies galą, žemu pagrindu, švelnios, grakščiai prigludusios prie skruostų.
KAKLAS: ilgokas, kad skalikas galėtų lengvai sekti pėdsakais, išlenktas, nedideliu pagurkliu.
NUGARA: tiesi ir lygi.
JUOSMUO: trumpas, stiprus, lankstus.
KRŪTINĖS LĄSTA: siekia žemiau alkūnių. Šonkauliai elastingi, aiškiai matyti, lengvai išlinkę link nugaros.
PILVAS: šiek tiek įtrauktas.
UODEGA: tvirta, vidutiniškai ilga. Aukštu pagrindu, džiaugsmingai laikoma iškelta virš nugaros, tačiau neužriesta ir nepalinkusi nuo pagrindo į priekį, tankiai apaugusi (ypač jos apačia).
PRIEKINĖS KOJOS: tiesios ir vertikalios, stambokų, apskritų kaulų.Pečiai nukreipti atgal, negrubūs. Alkūnės tvirtos, nepasuktos nei į išorę, nei į vidų, šuns aukštį ties ketera jos dalija į lygias dalis. Trumpos čiurnos.
UŽPAKALINĖS KOJOS: šlaunys raumeningos, ryškūs kelių „kampai". Tvirtos, nuolaidžios, lygiagrečios kulkšnys.
LETENOS: standžios ir tvirtos. Pirštai tvirtai suglausti, pagalvėlės stiprios, ne ovalo formos (ne "zuikio" letena), nagai trumpi.
EISENA IR JUDESIAI: nugara tiesi, tvirta, judant nesiūbuoja. Judesiai laisvi, žingsnis platus, tiesus. Atsispiria užpakalinėmis kojomis. Bėgdami, kojų nevelka, nekryžiuoja, nemeta į šonus.
PLAUKAI: trumpi, tankūs, atsparūs drėgmei. Kailio spalva - visos pripažintos skalikų spalvos, išskyrus rausvai rudą. Uodegos galiukas baltas.
ŪGIS: pageidautinas minimalus ūgis ties ketera - 33, maksimalus - 40 cm.
TRŪKUMAI: bet kokie nukrypimai nuo standarto laikomi trūkumu. Patinai privalo turėti dvi normaliai išsivysčiusias sėklides, nusileidusias į kapšelius.

 

 



Sukurta su Joomla!. Designed by: joomla designs VPS hosting Valid XHTML and CSS. Visos teisės saugomos 2010-2015m.